III paskaita: Lyginamoji istorija: istoriografijos metmenys

1. III paskaita:Lyginamoji istorija: istoriografijos metmenys Modulis Europos regionai: idėjos, tapatybės, istoriografijos Tema Europos regionai: lyginamoji ir paribių istorija VU Istorijos fakultetas 2013/2014 m.m.

2. Paskaitos raktažodžiai • Lyginamoji istorija • Monografinė istorija, makroistorija, • Paraleliniai palyginimai/kryžminiai palyginimai...

3. Benjamin Z. Kedar istorinių lyginimų tipologija • Paraleliniai lyginimai (parallel comparisons) – vienalaikių ir kaimynini visuomenių lyginimas, • Kryžminiai lyginimai (cross-comparisons) – laiko ir erdvės atskirtų visuomenių lyginimas.

4. Lyginamosios istorijos raidos gairės:

5. 1. Lyginamosios istorijos istoriografijos pradžia (pagal B.Z.Kedar) • Prancūzų istorikas, garsus būsimasis medievistas Charles-Victor Langlois (1863-1929): 1890 publikavo straipsnį “The Comparative History of England and France during the Middle Ages”, in: English Historical Review. • Jis lyginimą laikė pagrindiniu metodu, padedančiu nustatyti priežastinius ryšius tarp fenomenų ir išsiaiškinti dėsnius, reguliuojančius jų eiliškumą. • Langlois ryžtingai lyginamojo metodo taikymą siūlė apriboti tik iš esmės analogiškų fenomenų ir besireiškiančių gretimose visuomenėse tyrimams (pvz., viduramžių Prancūzijos ir Anglijos socialinius, politinius, teisinius reiškinius). • Tai paralelinių lyginimų tipas.

6. Kodėl istorikai nesinaudoja lyginamuoju metodu? Langlois atsakymas (1890) • Naujosios istorijos fenomenai tokie sudėtingi, kad jų lyginimas atskleidžia tik skirtumus. • Lyginamasis metodas buvęs diskredituotas retorikų, kurie piktnaudžiauja stilistiniais sumetimais, vartodami abejotinos aiškinamosios vertės aplyginimus. • Lyginamasis metodas reikalauja gilių dviejų ar daugiau kaimyninių šalių istorijos žinių.

7. 2. Lyginamoji istorija suaktualinta tarptautinėje istorikų bendruomenėje • V tarptautiniame istorikų kongrese Briuselyje 1923 m. savo programinėje kalboje “De la méthode comparative en histoire” Henri Pirenne sureikšmino lyginamąją istoriją. • Jis buvo vienas iš įtakingiausių savo laikmečio istorikų, todėl jo iškalbinga, nors nelabai nuosekli metodiškai kalba padarė auditorijai didelę įtaką.

8. Henri Pirenne lyginamojo metodo istorijoje svarbumo argumentai: • Lygindami istorikai gali pasiekti mokslinio pažinimo, o apsiribojant nacionaline istorija to pasiekti neįmanoma. • Lyginimas yra patikimas vaistas mokslinei istorijai išgydyti nuo nacionalistinių iškraipymų.

9. 3. Marco Blocho (1886-1944) lyginamosios istorijos manifestas • VI tarptautiniame istorikų kongrese Osle 1928 m. medievistų sekcijoje Marc Bloch skaitė pranešimą, kuris greitai užtemdė trumpą Pirenne pasisakymą. • Tais pačiais metais pranešimo “Pour une histoire comparée des société européennes” tekstas buvo publikuotas ir tapo lyginamosios istorijos manifestu, bei lieka geriausiai žinoma istoriko praktiko lyginamojo metodo pritaikymo istorijos tyrimuose apybraiža.

10. Marc Bloch lyginimo akto / lyginamosios istorijos perskyra • Lyginimo aktą sudaro panašumų ir skirtumų pastebėjimas, aprašymas ir paaiškinimas (įprasta istorikams procedūra). • Lyginamosios istorijos atveju priešpastatomi skirtingų šalių ir nacijų fenomenai, kitaip tariant, paimti iš skirtingos aplinkos (gana retas istoriografijos reiškinys).

11. Lyginamosios istorijos privalumai pagal Marc Bloch • Lyginamoji istorija peržengia nacionalinės istorijos ribas (pritaria Pirenne). • Lyginamoji istorija gali sukurti transnacionalininę techninę terminiją, kuri leistų formuluoti identiškus klausimus apie skirtingas nacionalines praeitis.

12. Marc Bloch lyginamojo metodo pritaikymo tipai: • Plačiai laiko ir erdvės atskirtų visuomenių lyginimas (Kedaro kryžminis lyginimas). • Vienalaikių ir kaimyninių visuomenių lyginimas (Kedaro paralelinis lyginimas). Skirtingai nei Langlois, Blochn neatmetė vadinamojo kryžminio lyginimo, nes jam jis atrodė labai pravartus.

13. Kryžminio lyginimo privalumai pagal Marc Bloch • Leidžia visiškai naujai ir tikroviškiau suvokti ankstesnę tyrimo būklę (more realistic of the past situation under study); • Padeda užpildyti properšą dokumentacijoje, remiantis hipoteze išplaukiančia iš analogijos; • Atveria naujas tyrimo perspektyvas; • Paaiškina suakmenėjusius (fossil-like), nepaiškinamus vienos civilizacijos bruožus, išnagrinėjus kitą, nutolusią civilizaciją, kurioje tie bruožai gali būti išstudijuoti aplinkoje, kurioje jie atsirado.

14. Paralelinio lyginimo funkcijos pagal Marc Bloch • Istorinių faktų nustatymas vienoje visuoemenėje, kur jų raida gerai dokumentuota, pasitarnauja kaip išeities taškas tiriant kitos vienalaikės visuomenės atinkamą raida, kuri yra sunkiau suvokiama ir mažiau dokumentuota. • Abipusių įtakų tarp kaimyninių visuomenių nustatymas. • Atpažinimas, kad tam tikri tariamai lokalūs fenomenai iš tiesų yra to paties bendro fenomeno variantai. • Visuomenių skirtumų suvokimas, kuris leidžia suprasti kiekvienos iš jų originalumą. • Aptikimas tam tikrais išimtinais atvejais panašumų tarp labai skirtingų visuomenių, kurie gali byloti apie labai seną bendrą substratą.

15. 5/7. Lyginamosios istorijos institucionalizacija • 1935 m. susirinkę daugiausia Belgijos ir Prancūzijos istorikai įkūrė pirmąją lyginamosios istorijos šalininkų asociaciją: Société Jean Bodin pour l’histoire comparative des institutions. • Marc Bloch susirinkime nedalyvavo, pirmuoju prezidentu išrinktas Henri Pirenne, tačiau jis po kelių mėnesių mirė. Asociacijos spiritus movens buvo Alexandre Eck rusų medievistas egzilyje, Pirenne pasekėjas. • Asociacijos nariai reguliariai rinkosi ir keitėsi žiniomis apie tam tikras įvairių civilizacijų institucijas (rinka, kaimo bendruomenės, eksporpriacija, servitutai ir kt.). • Asociacija leido savo žurnalą Recueils de laSociété Jean Bodin, kurio kiekviename tome pateikiama medžiaga apie tam tikrą instituciją (leistas 1936-1939, po to leidyba atnaujinta nuo 1949). • 1958 m. (kurie buvo išskirtiniai lyginamajai istorijai dėl keleto priežasčių) Čikagoje buvo pradėtas leisti naujas žurnalas, skirtas lyginamajai istorijai Comparative Studie in Society and History (redaktorė Sylvia L. Thrupp).

16. 4. Istorijos makrokomparatyvistika: Toynbee • Lygiagrečiai lyginamosios istorijos institucionalizacijos procesui savo magnus opus rašė (12 tomų Study of History publikuota 1934-1961 m.) britų makroistorijos klasikas, kuris plačiai naudojo ir lyginamąjį metodą makroistoriniame lygmenyje - Arnold Joseph Toynbee. • Jis analizavo ir lygino 21 civilizacijos (papildymų tome civilizacijų sąrašas praplėstas) raidą per 6000 metų.

17. Toynbee lyginamojo metodo specifika • Nors atrodytų, kad Toynbee taikė kryžminio tipo lyginimus, tačiau jis ieškojo genealoginių sąsajų tarp civilizacijų (kai kuriais atvejais atrado 3 civilizacijų kartas), nubrėžęs paralelę su biologija Toynbee teigė, kad civilizacija kaip rūšis yra labai jauna. • Padaręs tokią “istoriosofinę” išlygą Toynbee tarsi ir panaikino skirtumą tarp paralelinio ir kryžminio lyginimo tipų. • Taip apsibrėžus galima laikyti, kad Toynbee taikė iš esmės paralelinį lyginimą.

18. 6. Lyginamosios istorijos suaktualinimas amerikietiškame kontekste: Hayes 1945 m. Carlton J. H. Haiyes (1882-1964) prezidentiniame kreipimesi pirmame pokariniame Amerikos Istorijos Asociacijos susirinkime paragino: • studijuoti Amerikos istoriją Vakarų civilizacijos rėmuose; • daugiau dėmesio skirti lyginamajai istorijai, kuri: • yra puikus priešnuodis nuo rasistinių, politinių, religinių, nacionalinių prietarų (rėmėsi Pirenne); • Yra naudingas įrankis geresniam specifinių problemų supratimui.

19. 7/8. Pokarinė lyginamosios istorijos metodologinės refleksijos: 1958: Fritz Redlich (1892-1978) 1965: Theodor Schieder (1908-1984)

20. Pagrindinės Fritz Redlich lyginamosios istorijos idėjos • Pasak B. Kedar, Fritz Redlich savo straipsnyje “Toward Comparative History: background and Problems” (1958) pabandė apmąstyti lyginamąją istoriją sistemiškai. • Istorinis lyginimas yra tarpinė pozicija tarp perdėto unikalumo pabrėžimo ir apibendrinimo pervertinimo. • Nepanašių lyginimas padėtų išsiaiškinti unikalumą, tuo tarpu lyginant panašius būtų galima prieiti apibendrinimo ir sintezės. • Redlich pabrėžė, kad tik istorikas parengęs monografiją, paremtą pirminiais šaltiniais, yra įgyja teisę (is qualified) imtis lyginamojo tyrimo. • Patys perspektyviausi, pasak redlich, būtų homologijų (t.y. akivaizdžiai skirtingų fenomenų, kurie vis dėlto atlieka tas pačias funkcijas, pvz., religija viduramžiais ir propaganda moderniose demokratinėse visuomenėse) lyginimai.

21. Fritz Redlich lyginamosios istorijos tikslai • Pasiekti sintezę remiantis dideliu skaičiumi temiškai susijusių monografijų, kurios paremtos skrupulingu darbu archyvuose. • Atrasti naujus santykius tarp faktų. • Lyginimai gali parodyti fenomenas visais atvejais yra tų pačių veiksnių sąryšio pasekmė ar ne. • Lyginimai padeda nustatyti priežastinius ryšius, nes panašumų ir skirtumų atpažinimas leidžia identifikuoti veiksnius, kurie yra tų panašumų ir skirtumų priežastis. • Lyginimai gali atskliesti priežastinių veiksnių santykinę svarbą.

22. Theodor Schieder lyginamojo metodo taikymo istoriografijoje tipologiją • Analoginis lyginimas – gerai šaltiniais paremtu atveju galima užpildyti spragą menkai dokumentuoto atvejo. • Paradigminis lyginimas – tam tikras atvejis laikomas patvirtinančiu visuotinai galiojantį dėsnį (būdingas marksizmui). • Apibendrinantis lyginimas – santykinai didelio žinomų atvejų skaičiaus charakteristikos priskiriamos visiems nežinomiems tos pačios rūšies atvejams (esą jis būdingas Toynbee). • Individualizuojantis lyginimas – tai pirmiausiai leidžia išryškinti fenomeno savitumus, antra, lyginamuoju būdu nagrinėjant individualius istorinius atvejus leidžia išplėtoti bendras sąvokas (esą naudojo Rankė). • Sintetinis lyginimas – vartojant abstrakčius vienetus, sąvokas ir tipus tampa įmanoma atskleisti savitumus ir vienodumus, atrasti iki tol nepastebėtus istorinius objektus, apibendrinimus iliustruoti konkrečiais atvejais. Abstraktūs vienetai, kuriai operuoja naudojant šį metodą, sietini su istorine tikrove, todėl jie nėra identiški su Weberio idealiaisiais tipais.

23. 9. Lyginamosios istorijos monografiniai tyrimai: Elliot • John H. Elliot (g. 1930), ankstyvųjų naujų laikų Ispanijos istorijos žinovas svarbus lyginamajai istorijai tuo, kad parašė monografinius veikalus, kur sistemingai taikė lyginamąjį metodą: • Richelieu and Olivares (Cambridge, 1984) • Empires of the Atlantic World: Britain and Spain in America, 1492-1830 (New Haven and London, 2006).

24. 10. Paskutinis žodis lyginamojoje istorijoje: Kocka • Vokiečių socialinis istorikas Jürgen Kocka (g. 1941) nuo 1996 publikuoja tekstus, kuriuose visokeriopai nagrinėja metodinius lyginamosios istorijos klausimus.

25. Jürgeno Kockos istorinio lyginimo tipai: • Apibendrinantis tipas – besiorientuojantis į panašumus ir atskleidžiantis bendras tendencijas. • Kontrastuojantis tipas – besiorientuojantis į skirtumus ir leidžiantis aštriau suvokti nagrinėjamų atvejų individualumą.

26. Lyginamosios nuostatos istoriografijoje funkcijos pagal Kocką: • Euristinė – lyginimas padaro įmanomu suvokti problemas ir klausimus, kurie kitaip būtų likę nepastebėti. • Aprašomoji – lyginimas leidžia pravesti aiškesnę demarkaciją tarp individualių atvejų. • Analitinė – lyginimas yra būtinas aiškinamas įrankis, kuris padaro įmanomu formuluoti ir atsakyti klausimus apie priežastingumą. • Paradigminė – lyginimas įgalina istorikus atsiriboti nuo atvejo, šalies ar regiono kuriame jie specializuojasi ir suvokti tai kaip tiesiog vieną iš galimybių iš daugelio kitų. Tokiu būdu lyginimas turi istoriko sąmonės “deprovincializavimo” efektą.

27. Kockos istorinio lyginimo klasifikacija pagal argumento tipą: • Asimetrinis palyginimas, kurio tikslas geresniam tam tikro studijuojamo atvejo supratimui. • Santykinai simetrinis bent trijų atvejų palyginimas, kuriuo bandoma sukurti tipologiją. • Palyginimų serija reikalinga aptikti pasikartojančias stadijas sistemų evoliucijoje • Palyginimų serija reikalinga visapusiškam teoriniam-empiriniam argumentui.

28. Naudota literatūra: • Kedar, B. Z. „Outlines for Comparative History Proposed by Practising Historians“, in: Kedar, B. Z.(Ed.) Explorations in comparative history. Jerusalem, 2009, pp. 1-28. • Olstein, D. „Comparative History: the Pivot of Historiography“, in: Kedar, B. Z.(Ed.) Explorations in comparative history. Jerusalem, 2009, pp. 37-52. • Лучицкая, С. И. «Сравнительно-исторические исследования в немецкой историографии: проблемы и достижения», in:Сравнительная история: методы, задачи, перспективы.Сборник статей / отв. ред. Парамонова, М.Ю. Москва, 2003, с. 302-318.

29. Rekomenduojama literatūra • Bloch, M. “Pour une histoire comparée des société européennes”, in:Revuede Synthèse Historique, 1928, XLVI, p. 15-50 / Bloch, M. "A contribution towards a comparative history of European Societies", in: Bloch, M. Land and Work in Mediaeval Europe: Selected Papers. University of California Press, 1967, pp. 44-82 / Блок, М. „Ксравнительнойисторииевропейскихобществ“, in: Одиссей. Человеквистории. Москва: Наука, 2001, с. 65–93. • Cohen, D., O’Connor, M. (Eds.) Comparison and History: Europe in Cross-National Perspective. New York: Routledge, 2004. • Haupt, H.-G., Kocka, J. (Eds.) Comparative and Transnational History: Central European Approachesand New Perspectives. New York, Oxford: Berghahn Books, 2009. • Kedar, B. Z.(Ed.) Explorations in comparative history. Jerusalem, 2009. • Pivoras, S. Lietuvių ir latvių pilietinės savimonės raida: XVIII a. pabaiga–XIX a. pirmoji pusė (lyginamasis aspektas). Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2000.