Download
1 / 81
870 likes | 2.13k Views
Charakterio akcentuacijų samprata. Dr. Ieva Kuginytė-Arlauskienė. Charakterio akcentuacijos sąvokos kilmė. Charakteris – svarbiausia asmenybės savybė, rodanti jos kryptingumą, socialinę, dorovinę vertę.
E N D
Charakterio akcentuacijų samprata Dr. Ieva Kuginytė-Arlauskienė
Charakterio akcentuacijos sąvokos kilmė • Charakteris – svarbiausia asmenybės savybė, rodanti jos kryptingumą, socialinę, dorovinę vertę. • Kiekviena charakterio savybė tam tikromis sąlygomis lemia tam tikrus poelgius, todėl charakterio bruožai pasireiškia įprastomis elgesio formomis. • Taigi elgseną lemia motyvacija, tiek stiliaus bruožai arba ir viena, ir kita. Stiliaus bruožai susiję ne tik su charakteriu, bet ir su temperamentu.
Yra vaikų, turinčių charakterio sutrikimų, kurie atsiskleidžia valios, jausmų moralinių bei estetinių savybių sferoje. • Ryškesni charakterio sutrikimo požymiai yra egocentriškumas, emocinis įtarumas, per didelis uždarumas, pasyvumas, baimės jausmas ir kt.
Jau 1886 m. V.M. Bechteriovas minėjo pereinamąją stadiją tarp psichopatijų ir normalios būsenos. • Pateikiama daug terminų, pavyzdžiui, latentinė psichopatija, tačiau išsamiausius tyrimus atliko ir tinkamiausią terminą pateikė vokiečių psichiatras K.Leonhardas (1968), kuris šias asmenybes pavadino akcentuotomis.
Ne visuomet paprasta atskirti bruožus, kurie formuoja asmenybės akcentuacijas, nuo bruožų, sąlygojančių individualybės variantus. • Tačiau akcentuotieji bruožai visuomet yra ryškesni ir turi polinkį tapti patologiniais.
Normos ir patologijos problematika • Jau senai pastebėta, kad būtina atskirti psichopatijas, kurios yra patologinės asmenybės anomalijos, nuo kraštutinių normos variantų.
Pagal visas šias teorijas išskiriami trys patologinio elgesio kriterijai: totališkumas, tam tikras stabilumas ir nesugebėjimas adaptuotis socialinėje aplinkoje. Patologiškas elgesys tiesiogiai susijęs su patologiniais asmenybės sutrikimais – psichopatijomis.
Iš tikrųjų psichopatija nėra liga, tai daugiau savotiškas, anomalus vaiko vystymasis. Psichopatiniai sutrikimai dažniausiai pasireiškia tam tikromis valios anomalijomis: perdėtu veržlumu, atkaklumu, kupinu užsispyrimo, nesuvaldomu impulsyvumu, savikontrolės, santūrumo stoka.
Tačiau vis dėlto psichopatija – tai jau gana didelis asmenybės sutrikimas, kurio dekompensuotų fazių metu prireikia medicininės pagalbos. Egzistuoja grupė asmenybės pakitimų, kurie atitinka vieną ar du patologinio asmenybės sutrikimo kriterijus.
Ne visuomet paprasta atskirti bruožus, kurie formuoja asmenybės akcentuacijas, nuo bruožų, sąlygojančių individualybės variantus. Tačiau akcentuotieji bruožai visuomet yra ryškesni ir turi polinkį tapti patologiniais. Vis dėlto akcentuotos asmenybės nėra patologiškos – akcentuotieji bruožai pasireiškia ne visur ir ne visada. Kartais tam reikia net labai ypatingų sąlygų, pavyzdžiui, kokių nors stichinių nelaimių.
Charakterio akcentuacija – tai toks kraštutinis normos variantas, kai vienas arba keli charakterio ar temperamento bruožai sąlygoja didžiulį asmenybės pažeidžiamumą, kai jai įtaką daro tam tikri psichogeniniai veiksniai, tuo tarpu dėl kitų poveikių ji išlieka itin stabili.
Pagrindinės analizuotinos problemos ir tyrimų kryptys • Konstatuojant akcentuaciją ir jos tipą, nustatomas premorbidinis fonas, kuriame galimi įvairūs asmenybės sutrikimai – stiprios afektinės reakcijos, neurozės ir kitos reaktyvinės būsenos, įvairūs elgesio sutrikimai, net reaktyvinės psichozės. Tačiau tokių sutrikimų pasitaiko ne tiek jau daug. • Išsivysčiusiose šalyse net pusė visos populiacijos pasižymi akcentuotais bruožais.
Patologinių bruožų formavimosi priežasčių nagrinėjimas psichiatrinėje literatūroje gana ilgai buvo diskusinio pobūdžio. Psichopatijos nagrinėtinos kaip endogeninės ir konstitucinės charakterio anomalijos, pripažįstant ir aplinkos sąlygų įtaką. • Pradinę psichopatijų klasifikaciją 1915 metais pateikė E.Kraepetelinas. Ją sudarė tik dalis tipų, kurių pavadinimai buvo gana buitiški (keistuoliai, linkę ginčytis ir t. t. ). Tačiau, nors ir būdama nelabai tiksli, ji buvo visų vėliau sukurtų tipologijų pradininkė.
Psichologinėje literatūroje geriausiai žinomos dvi asmenybių akcentuacijų tipologijos: K.Leonhardo sudaryta akcentuotų asmenybių tipologija ir A.E.Ličko akcentuotų paauglių tipologija. Šios tipologijos turi keletą esminių skirtumų.
Paveldimumo faktorius • Ugdant akcentuotą asmenybę ir koreguojant jos elgesį visų pirma būtina išsiaiškinti sutrikimą sukėlusias priežastis. Tik tinkamai nustačius charakterio akcentuacijų atsiradimo šaltinį, galima suteikti ugdytiniui tinkamą pagalbą ir šalinti nepalankius veiksnius
Charakterio sutrikimą gali sąlygoti daugelis priežasčių. Jos gali būti įgimtos arba įgytos. Charakterio akcentuacijas tiesiogiai įtakoja temperamentą lemiančios priežastys. G.Vailckas (1997) nagrinėdamas ryšį tarp charakterio akcentuacijų ir asocialaus elgesio nurodo, kad akcentuacijos yra santykinai pastovios savybės, kadangi jų formavimosi ištakos slypi endogeniniuose (genetiniuose) faktoriuose.
Organiniai faktoriai Pre-, peri-, postnataliniai veiksniai: • etninė tėvų priklausomybė; • socialinis ekonominis šeimos statusas; • motinos amžius; • kelintas vaikas šeimoje; • fizinė motinos būklė; • motinos mityba nėštumo metu; • įvairių toksinių, cheminių medžiagų vartojimas (vaistai, alkoholis, nikotinas, narkotikai);
vidinė hipoksija (t.y. deguonies trūkumas vidiniuose audiniuose); • pre- ir postnatalinė centrinės nervų sistemos infekcija; • mažas kūdikio svoris gimus; • psichinė motinos būklė. Smegenų augimo skirtumai (dėl kaukolės proporcijų individualumo galima kalbėti apie skirtingą smegenų posistemių augimą).
Lytis. Hutt (1974) paminėjo tris vyriškos lyties charakteristikas (lyginant su moteriškąja): • didesnis pažeidžiamumas ir imlumas sutrikimams. Daugiau peri- ir postnatalinių sutrikimų, psichozių galimybė darželiniame amžiuje, įvairios problemos susijusios su mokymosi: lėtesnis kalbos vystymasis, elgesio pažeidimai; • didesnė fenotipinė įvairovė; • ką tik gimusios mergaitės vystymusi aplenkia berniukus keletą savaičių (didelį vaidmenį atlieka lytiniai hormonai).
Socialiniai faktoriai • Stiprūs ir ilgalaikiai socialinės aplinkos veiksniai gali turėti įtakos charakterio akcentuacijos tipui. Be to, socialiniai – psichologiniai faktoriai gali sustiprinti arba susilpninti egzistuojančio tipo bruožus. Todėl norint geriau suprasti charakterio akcentuacijos kilmės priežastis būtina atsižvelgti ir į žmogaus prigimtį, ir į jį supančią aplinką. Paminėtini – emancipacija; alteracija ir infantilizmas; akceleracija; draugų poveikis; įvairių pomėgių įtaka.
Emociniai ryšiai tarp suaugusiojo ir vaiko • Branduolinė šeima, kurią sudaro mama, tėvas ir jų vaikai, gyvenantys namuose, kuriuose mama visą laiką rūpinasi jais, buvo laikoma tradicine vaiko auklėjimo aplinka šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje. Tačiau šis modelis buvo veikiau išimtis negu taisyklė. Per visą žmonijos istoriją motinos buvo reikalingos produktyviam darbui tiek namuose, tiek už jų ribų. Mažai motinų galėjo skirti didesnę dalį savo laiko ir dėmesio vaikams, nebent pirmosiomis jų gyvenimo savaitėmis; vaiko priežiūra buvo viena iš daugelio užduočių, o be mamos su vaikų priežiūra buvo susiję ir kiti asmenys.
Tačiau rūpinimasis vaiku buvo ne toks intensyvus kaip dabar. Tik XX a. motinystė tapo užsiėmimu, trunkančiu visą laiką turtingų visuomenių viduriniosios klasėse moterims. Šiuolaikinės kryptys rodo, kad toks modelis pamažu blanksta.
Kadangi vis daugiau motinų dirba mokamą darbą, vaikai pakliūva į platesnį socializacijos priemonių ratą. Samdytos auklės, kaimynai arba kiti šeimos nariai dalyvauja prižiūrint vaiką. Bet net ir tais atvejais, kuomet kiti nuolatos rūpinasi vaiku, tėvai vis tiek daro svarbiausią įtaką ankstyvajai socializacijai. Tėvų ir vaikų santykiai reiškia labai daug, ypač vaiko emociniam vystymuisi. Daugelis specialių tyrimų, skirtų ankstyvajam mokymuisi, liečia santykius tarp tėvų (ypač mamų) ir jų vaikų; daug mažiau žinoma apie kitų žmonių įtaką augančiam vaikui.
Paskutiniais dešimtmečiais susidomėta tėvo įtaka savo vaikų vystymusi, ypač tų tėvų, kurie daugiau rūpinasi vaikais, negu paprastai tėvai jais rūpindavosi anksčiau. Nors pastebėjimai yra prieštaringi, bet atrodo, kad su retomis išimtimis tėvų įtaka mažai kuo skiriasi nuo mamų įtakos. Kuomet tėvai skiria didelį dėmesį vaikų auklėjimui, jų vaikai labiau linkę jausti atsakomybę už tai, kas jiems atsitinka, negu vaikai tų tėvų, kurie mažiau jais rūpinasi. Kai kuriose šeimose tėvo vaidmuo sąlygoja sėkmingą vaikų intelektualinį vystymąsi. Bet tėvų įtaka ne visuomet palanki. Tėvai (ir motinos), kurie taiko bausmes ir nerodo meilės bei švelnumo, gali išauginti nesavarankiškus ir nervingus vaikus.
Tarpusavio šeimos santykių sutrikimai G.Eidemileris ir V.Justickis (1990) išskiria šiuos šeimos pažeidimus: Šeimos įvaizdžio pažeidimai: • “trumparegiškumas”, • “sutrikęs savęs stiprinimo efektas”, • tėviškų jausmų pažeidimas, • vaikiškų savybių paaugliui priskyrimas, • projekcija į nepageidaujamas paauglio savybes.
Šeimos integracijos mechanizmų pažeidimai: • tėviškų jausmų neišsivystymas, • tėvų elgesys nulemtas paauglio lyties arba amžiaus. Šeimos narių įtakos pažeidimai: • neužtikrintas tėvų auklėjimas, • baimė netekti vaiko, • netinkama vertybių orientacija šeimoje, • šeimos irimas.
K. Leonhardo sudaryta akcentuotų asmenybių tipologija • Charakteris K.Leonhardo (1989) akcentuacijų teorijoje suprantamas kaip žmogaus interesų ir reakcijos formų kryptingumas, o nuo temperamento priklauso emocinių reakcijų tempas ir gilumas, tačiau aiškios ribos tarp jų nėra. Žinoma, dažniausiai charakteris priklauso nuo konkretaus temperamento, todėl vaikas sensibiliai išmoksta tokių elgesio manierų, kurios atitinka jo temperamentą.
Demonstratyvaus (isteroidinio) charakterio asmenybės • Pagrindinis šios asmenybės bruožas – išstūmimas. • Isteroidinis melas • Vaikų demonstratyvusis melas susijęs su noru patikti kitiems. • Įsijautęs jis gali pradėti kurti tokias istorijas, kad po to pamiršta galutinį tikslą, o melo esmę sudaro pasigėrėjimas savimi. • Su savigyra glaudžiai susijęs demonstratyvus elgesys, egoizmas, noras būti pastebėtam. • Dar vienas demonstratyviems vaikams būdingas bruožas – nesugebėjimas iki galo suvokti savo veiksmų pasekmių. • Labai dažnai tokie vaikai pasižymi puikiu sugebėjimu būti empatiškais ir gali sėkmingai subalansuoti aplinkinių santykius, iškilus problemiškoms situacijoms. • Be to, jau ankstyvojoje vaikystėje išryškėja ypatingi artistiniai bei vaidybiniai sugebėjimai.
Pedantinio (anankastinio) charakterio asmenybės • Šio tipo vaikai prieš pradėdami darbą ar kokią veiklą dar kartą nori įsitikinti, ar viskas gerai, ar nėra geresnio sprendimo, ar geresni variantai neegzistuoja. • Pedantiškas vaikas pradeda smarkiai atsilikti nuo kitų, viską bandydamas kompensuoti darbštumu ir sąžiningumu. • Jų išeities tašku tampa teisingumas ir tiesa. • Galima stebėti vaikų baikštumą, motorinį nepaslankumą, ankstyvus intelektualiuosius polinkius. • Tiesa, neretos ir patologinės būsenos, pavyzdžiui, fobijos, svetimų ir naujų daiktų baimė. • Akcentuacijos kritiškumas susijęs su adaptacija mokykloje, kai keliami reikalavimai, susiję su atsakomybe. • Paauglystės periode pedantiškųjų bruožų problematikos spektras ryškiai sumažėja ar net visiškai nepastebimas.
Užstringančio afekto (užstringančio, paranojinio) charakterio asmenybės • Veiksmo afektas dingsta ypatingai lėtai, tereikia priminti įvykį ir tą pačią akimirką atgyja stresą lydinčios emocijos. Tokiu būdu afektas, net neskatinamas, laikosi labai ilgai. • Savimeilė – ypač ryškus užstringančio afekto asmenybių bruožas. Dažniausiai jį lydi didelis pasitikėjimas, savo jėgų pervertinimas, todėl tokiems vaikams paskatinimų visada per mažai. • Užstringančio tipo akcentuacija pasižymintys žmonės užsispyrusiai gina savo idėjas, mintis, juos netgi galima vadinti idėjiniais kovotojais, tačiau visa tai priklauso tik nuo to, ar tai jų pačių idėja, mintis, o visa kita nesvarbu. • Dar vienas užstringančio afekto asmenybių bruožas, keliantis daugybę problemų – nepasitikėjimas aplinkiniais. • Beje šis tipas turi ne tik negatyvių, bet ir pozityvių bruožų užuomazgas. Norėdamas gauti pripažinimą, toks vaikas visur siekia teigiamų rezultatų. Darbas jam turi sukelti realų pasididžiavimą.
Greitai susijaudinančio (epileptoidinio) charakterio asmenybės • Šios asmenybės pasižymi ypatingu nesusivaldymu. Ekstremalių situacijų metu į paviršių pirmiausia iškyla potraukiai, instinktai, nekontroliuojamas susijaudinimas, o tai, ką sako protas, visiškai pamirštama. • Patį terminą potraukį galima būtų traktuoti apibendrintai, pirmiausia įžvelgiant veržimąsi išsikrauti daugiau fiziškai nei emociškai. Socialinėje aplinkoje tokios asmenybės pasižymi tiesmukiškumu, šykštumu, jie gali tapti tironais, ypač šeimoje. • Epileptoidiniai bruožai pasireiškia jau ankstyvojoje vaikystėje. • Beje, ir asmeniniame gyvenime jų reakcijos labai impulsyvios, ryžtingos. • Apskritai, moralinės vertybės jiems neturi didelės reikšmės. Jei susidaro atitinkamos sąlygos, epileptoidai gali pasielgti delinkventiškai. • Žiaurų epileptoidinių vaikų elgesį lemia daugelis priežasčių. • Žiaurus vaikas paprastai būna patyręs daug agresijos iš aplinkinių, todėl jam nuolat reikia susikaupusią skriaudą išlieti, nors dažnai kitų kaltė tik tariama, įsivaizduojama. • Be to, toks elgesys, ypač vyresniajame mokykliniame amžiuje, gali būti sunkios psichinės ligos, kai sutrinka emocinė veiklos reguliacija ir abejingai žiūrima į kito žmogaus kančias ar net mirtį, simptomas.
Hipertiminio charakterio asmenybės • Hipertimų bruožai: pakili nuotaika, kurią visuomet lydi aktyvios veiklos noras, padidėjęs kalbumas, tendencingas nukrypimas nuo temos, dažni minčių šuoliai. • Tokie žmonės greitai reaguoja į viską, kas nauja, yra energingi ir išradingi. Į gyvenimą hipertimiškos asmenybės žvelgia optimistiškai, greitai išsivaduoja iš blogos nuotaikos, todėl jiems lengva gyventi. • Hipertimiškų paauglių pagrindines ypatybes tėvai pastebi jau ankstyvojoje vaikystėje. Tokie vaikai pasižymi ypatingu judrumu, polinkiu bendrauti, kalbumu, padidėjusiu noru būti savarankiškam, polinkiu išdykauti, distancijos tarp savęs ir suaugusiojo neišlaikymu, tačiau akcentuotumo lygis beveik niekuomet neišauga iki patologijos, todėl neprireikia medicininio įsikišimo. • Dažnai triukšmingo ir perdėtai aktyvaus hipertimiškų bruožų turinčio vaiko veikla tik sukuria produktyvios veiklos įspūdį.
Distiminio charakterio asmenybės • Šio tipo asmenybės visada rimtos, dažniau galvoja apie liūdnus dalykus gyvenime. Jie pesimistai iš prigimties. Net švenčių metu jie galvoja ne apie linksmybes, o apie linksmybių trumpalaikiškumą, iš ateities jie nesitiki nieko, tik nelaimių ir sunkumų. Dideli sukrėtimai pesimistinę natūrą gali pastūmėti į depresiją. Kartais distimiškos asmenybės taip užsisklendžia, kad aplinkai tampa visiškai abejingos. • Distiminių asmenybių veiklumas susilpnėjęs, minčių eiga lėta. Tokie žmonės vos šypsosi, išsiskiria veiksmų ir judesių nepaslankumu. Būdami tarp kitų žmonių, beveik nedalyvauja pokalbyje, tik kartais, po ilgų pauzių, įterpia keletą pastabų. Apskritai tokie žmonės neturi daug draugų ir mieliau renkasi vienatvę. Jau vaikystėje distiminės asmenybės būna nedrąsios, kuklios, liūdnos nuotaikos. Gyvenime jos laikosi gana tiesios linijos, nepasiduoda aplinkinių įtakai. • Tai rimtos asmenybės, kurioms būdingi švelnūs, subtilūs, pakylėti jausmai, nesuderinami su egoizmu. Rimtas nusiteikimas formuoja rimtą etinę poziciją. Tai jau yra teigiamos distiminio tipo savybės. • Prie negatyvių reakcijų galima būtų priskirti veiksmų pasyvumą, mąstymo lėtumą, polinkį į depresiją.
Afektyviai labilaus (cikloidinio) charakterio asmenybės • Šioms asmenybėms būdinga hipertiminių ir distiminių būsenų kaita. Kartais išryškėja tai vieni, tai kiti bruožai, kurių priežastys gali būti visiškai neaiškios. Būdinga tai, kad gerą nuotaiką lydi ne tik pakilios emocijos, bet ir daugybė hipertimijų: veiklos noras, padidėjęs kalbumas, idėjų šuoliai. Prasidėjus liūdnam periodui, pastebimas prislėgtumas, mąstymo ir įvairių reakcijų sulėtėjimas. Būdamos vienos tokios asmenybės paprastai liūdi, amorfiškai reaguoja į aplinką, tačiau susidarius tam tikroms sąlygoms, galima pastebėti nepaprastą gerumą, sugebėjimą suprasti kitų žmonių išgyvenimus. Artimų draugų aplinkoje, kurioje vyrauja draugiškumo atmosfera, tokie žmonės dažniausiai tampa linksmi, iškalbingi, bet vos tik lieka vieni jie vėl susikoncentruoja ties savo dvasinėmis problemomis, užsisklendžia. • Vaikystėje cikloidinės asmenybės pasižymi hipertiminiais bruožais, todėl nėra išsikiriamos. • Nuotaikų kaita labai dažnai vyksta be jokių prieþasčių. Kartais visiškai nei iš šio, nei iš to linksmumas virsta liūdnumu, tvirtumas – silpnumu, veiklumas – nedarbingumu, aktyvumas – nuovargiu. Visa tai vyksta gana netikėtai, staiga. Nuotaikų kaita dažnai susijusi su sezonais, ypač pastebima pavasarį ir rudenį. Būdami pakylėti, cikloidai būna darbingi, linksmi ir sveiki, tačiau depresiniu laikotarpiu sumažėja darbingumas, atsiranda somatinių sutrikimų.
Afektyviai egzaltuoto (labilaus) charakterio asmenybės • Afektyviai egzaltuotos asmenybės į gyvenimą reaguoja kiek audringiau nei kitos. Reakcijų augimas labai intensyvus. Tokios asmenybės smarkiai susijaudina ir dėl liūdnų, ir dėl linksmų įvykių. Jų džiaugsmas dėl draugų, pažįstamų, kuriuos jie myli, sėkmės gali būti nepaprastai didelis. Šio tipo asmenybės tarsi ieško objektų – žmonių, situacijų, sukeliančių pačius didžiausius išgyvenimus. • Meilė muzikai, menui, gamtai, domėjimasis sportu, religiniai išgyvenimai, būties prasmės ieškojimai – visa tai afektyviai egzaltuotą asmenybę gali apimti iki širdies gelmių. Kartais tokia asmenybė tarsi net “negyvena” realiame pasaulyje, ji tiesiog visa pasinėrusi į svajones. • Kitas kraštutinumas – reakcija į liūdnus įvykius. Liūdesys, gailestis ir užuojauta nelaimingiems žmonėms, sergantiems gyvūnams gali baigtis visišku nusiminimu ir puolimu į gilią depresiją. • Šiais bruožais dažniausiai pasižymi artistiškos natūros – dailininkai, poetai, aktoriai.
Neramaus (baimingo, sensityvaus) charakterio asmenybės • Tokių asmenybių baimės išraiška didžiausia būna vaikystėje. Vaikai bijo miegoti tamsoje, būti patalpoje, kai ten nieko nėra, įeiti į tamsų kambarį ar koridorių, bijo šunų, dreba per audrą ar netgi bijo ir kitų vaikų, todėl šie dažnai tie sekioja paskui sensityvių bruožų turinčius vaikus ir juos erzina. Kartais vaikas būgštauja dėl savo sveikatos. Vėliau tokia ar panaši baimė gali išnykti be pėdsako, tačiau pasitaiko ir taip, kad ji didėja, užvaldo žmogų, trukdo gyventi, mažina darbingumą ar net priverčia gydytis. • Sensityvūs vaikai bijo ne tik bendraamžių, bet ir mokytojų, kurie to nepastebi, todėl dažnai dar didina baimę. Nedrąsume, baikštume jaučiami paklusnumo, nusižeminimo elementai. • Sensityvūs vaikai stengiasi mokytis, nes bijo nuvilti artimuosius ir mokytojus. Jie nuolat bijo kontrolinių darbų, bijo atsakinėti prie lentos ar kitų savarankiškų užduočių. Mokykla juos gąsdina triukšmu, sumaištimi ir vaikų aktyvumu per pertraukas, tuomet jie nori atsiskirti. Tokie vaikai išsiskiria nepaslankumu. Pripratę prie vienos klasės, jie kenčia, jeigu tenka pereiti į kitą mokyklą, keisti kolektyvą. • Suaugusieji ne taip smarkiai bijo aplinkinių, todėl baimė ne visada pastebima. Tiesa, išlieka potencialus susijaudinimas, nedrąsumas. Tokios asmenybės visą gyvenimą linkusios į vaikiškumą ir šeimos santykių sureikšminimą.
Emotinio (labilaus) charakterio asmenybės • Emotinė akcentuacija pasireiškia emocijų nestabilumu. Šiam tipui priklausančios asmenybės yra humaniškos, jautrios sielos, sugeba užjausti kitus. Emotines asmenybes galima būtų apibūdinti kaip jausmingas, jautrias įspūdžiui. Dažnai tokie žmonės vadinami minkštaširdžiais – jie gailestingesni nei kiti, jaučiasi ypač pakylėti, kai juos paveikia gamtos grožis, meno kūriniai, jie išsiskiria dvasingumu, naivumu, vaikiškumu. Šio tipo žmonės gerai supranta aplinkinius, todėl turi nemažai draugų. Jie sugeba greitai įvertinti sąlygas, situaciją ir yra pasirengę paaukoti save kitų labui. • Neretai emotiškiems vaikams nerekomenduojama skaityti liūdnų pasakų, nes minoriniai siužeto posūkiai gali sukelti neigiamų emocijų. Be to, emotiškos asmenybės turi polinkį nuolat grįžti prie praeities, o tai vis didina emocinius išgyvenimus. • Ypatingas jautrumas gali baigti depresijomis, net suicidiniais veiksmais. Beje, net linksmoje draugijoje emotinės asmenybės negali iki galo užsikrėsti linksmumu. • Vaikystėje emotiškumą lydi baimė, kuri kyla dėl per didelio jautrumo. Tokie vaikai turi polinkį į neurotiškas reakcijas. Neretai jie pasižymi ypatingu sergamumu, dažniausia diagnozė – infekcinės ligos. Tai ir nesibaigiantys peršalimai, anginos, chroniškos pneumonijos, reumatiniai skausmai, įvairūs cistitai ir kitos ligos, kurios nėra sunkios, tačiau turi polinkį įgyti recidyvines formas.
Silpnavališko (nestabilaus) charakterio asmenybės • Pagrindiniai silpnavališkieji bruožai pasireiškia visuomeninių normų nepaisymu. Silpnavališkumas labai pastebimas, kai kalbama apie mokymąsi, pareigų vykdymą, tikslo, kurį iškelia artimieji ir visuomenė, siekimą. Tuomet sulaukiama tik neigiamo rezultato. Netgi ieškodami linksmybių jie per daug nesistengia, o tiesiog plaukia pasroviui. • Vaikystėje šios asmenybės pasižymi nepaklusnumu, visur ir visada kiša nosį, tačiau vengia bausmių, lengvai pasiduoda kitų bendraamžių įtakai. Elgesio taisyklėms paklūsta labai sunkiai. Juos visą laiką reikia stebėti. Dalis silpnavališkųjų vaikų turi neuropatiškų bruožų, galimi kiti sutrikimai – mikčiojimas, naktinė enurezė. • Jau pirmoje klasėje silpnavališkieji vaikai nenori mokytis. Tik ypatingai kontroliuojant pasiekiami šiokie tokie rezultatai. Kuo nors susidomėję, jie gali pradėti gerai mokytis arba visai apleisti mokslus. Pastaruoju atveju tolesnis mokymasis tampa labai problematiškas, nes atsiranda didelių žinių spragų. Per pamokas tokie vaikai nesugeba sukaupti dėmesio, jie dažnai ir ilgam gali nukrypti į pašalinę veiklą. Namų darbai atliekami nenoriai ir nereguliariai, žinios nesistemingos. Būtent dėl to būtina nuolatinė kontrolė. • Darbe silpnavališkojo tipo asmenybės nepatikimos, bet kurią minutę gali ką nors sužlugdyti. • Silpnavalis vaikas kaip ir kiti, siekia pripažinimo ir sėkmės, tačiau tam reikia ypatingų pastangų. Šiuos tikslus jis bando įgyvendinti pramogaudamas, ieškodamas aštrių pojūčių. • Paauglystėje neretai prasideda bėgimai iš namų. Tuomet silpnavališkieji paaugliai šliejasi prie asocialių grupuočių, tampa jų vadeivų parankiniais. Emocijų ir polinkių nestabilumas, patologinis nervinių procesų kryptingumas, nesugebėjimas pasirinkti konkrečių stereotipų visose gyvenimo srityse – pagrindinės silpnavališkojo tipo savybės, nurodomos psichologinėje literatūroje.
Minėta akcentuacijų išraiška kinta, todėl buvo tikslingai išskirti šie dinaminiai akcentuacijų fenomenus: • Akcentuoti bruožai ypač išryškėja paauglystėje, o vėliau jie gali kompensuotis, t. y. ryškios akcentuacijos gali tampti latentinėmis. • Akcentuotų bruožų išsirutuliojimas ir išryškėjimas yra sąlygojami psichinių traumų arba sunkių situacijų, kurios reikalauja didesnio nei paprastai psichinio pasipriešinimo.
Greta asmenybės akcentuacijų atsiranda kiti sutrikimai – elgsenos deviacijos, smarkios afektinės reakcijos, neurozės ir kitos reaktyvios būsenos. • Vyksta asmenybės akcentuacijų tipų transformacija, priklausanti nuo prigimtinių mechanizmų ir aplinkos. • Išryškėja asmenybės akcentuacijų polinkis peraugti į psichopatijas tam tikromis aplinkos sąlygomis, kai pažeidžiamumas būna itin didelis ir kompensacija negalima.
Diagnostinių instrumentų įvairovė • Asmenybių fenomenų empiriniai tyrimai neįmanomi be įvairių psichologinių teorijų – jos būtinos kaip katalizatorius. Šios teorijos taip pat sąlygoja pagrindines rezultatų interpretacijas. Tačiau, atliekant eksperimentus, susijusius su asmenybės sritimi, ir žmogaus elgsenos tyrimu, negalima vadovautis subjektyviomis nesistemingo stebėjimo išvadomis, kol nėra objektyvių duomenų. Atliekant mokslinius tyrimus, būtini tikslūs tyrimo objekto nagrinėjimo procedūros aprašymai.
Nustatant asmenybės charakterio nukrypimo laipsnį, ypač svarbu skirti akcentuaciją (mažesnis nukrypimas) nuo psichopatijos (didesnis nukrypimas). Esant akcentuacijai asmenybė gali be didelių sunkumų mokytis ir dirbti, bendrauti su aplinkiniais. Tačiau gyvenime pasitaikančios sudėtingesnės situacijos gali sukelti elgsenos sutrikimus. Didesnio nukrypimo - psichopatijos - atveju asmenybė blogai jaučiasi visą laiką bet kuriose situacijose, bet kokiame kolektyve, ji visur sukelia konfliktus. Dėl tokios asmenybės nesugyvenamo būdo kenčia klasė, šeima, draugai.
Nuo charakterio nukrypimo laipsnio priklauso ir pagrindinės jo korekcijos kryptys. Akcentuoto vaiko elgsenos problemų sprendimas įmanomas ir mokykloje, o auklėjant psichopatą būtina medicininė priežiūra, ypač dekompensacijų metu.
Nustatyti vieną ar kitą akcentuaciją svarbu, tačiau gana nelengva. Neretai tie patys simptomai gali sąlygoti gana platų psichinių nukrypimų spektrą. N. Luskanova ir I. Korobeinikovas (1993) nurodo keletą psichinių asmenybės sutrikimų, tokių kaip kraštutiniai normos variantai (asmenybės akcentuacijos, patologinis asmenybės formavimasis), įvairūs sutrikimai (neurozės, neurologinės ir psichopatinės būsenos) bei sunkios psichinės ligos, tokios kaip šizofrenija ir epilepsija, kurių simptomai labai panašūs. Todėl pagrindinis diagnostikos tikslas – ne kliniškai apibrėžtų sutrikimų pobūdžių, struktūros bei priklausomybės aprašymas, o kuo ankstyvesnis jų konstatavimas ir sutrikimų struktūros pateikimas. Tokiu atveju gauti duomenys tampa ankstyvos profilaktikos ir korekcijos gairėmis.
Viena geriausių diagnostinių priemonių, tinkamų paauglystės periodui, yra parengta A..Ličko ir bendraautorių (1979). Jį naudojant nustatomi charakterio akcentuacijų tipai, konstitucinių psichopatijų variantai, jų raida ir organinės psichopatijos. Tipų charakteristikoms sudaryti buvo naudojami E. Kraepelino, E. Kretschmerio, K. Schneiderio, P. Ganuškino, G. Sucharevos, K. Leonhardo duomenys. Taip pat pateikiamos indiferentinės klausimų grupės, neturinčios tiesioginės diagnostinės reikšmės. PDK skalės padeda užfiksuoti emocinius asmenybės sutrikimus ir patologines charakterio transformacijos tendencijas. Pagrindinė diagnostinio klausimyno užpildymo metodika susijusi su paauglių savianalize • PDK autorių teigimu, grynos akcentuacijos egzistuoja retai, dažniausiai pastebimi mišrūs tipai.
Egzistuoja dvi tarpusavyje susijusios charakterio akcentuacijų diagnostikos problemos. Labai dažnai, vartodami įvairius akcentuacijų apibūdinimus, pedagogai nediferencijuoja tarpusavyje panašių akcentuacijų tipų, pavyzdžiui, pedantiškojo tipo baimės išraiškos ir sensityviojo tipo. Tai klaidina pedagogą, o pasirinktosios koregavimo priemonės gali sąlygoti visiškai nelauktą rezultatą. Todėl vienas iš pagrindinių charakterio akcentuacijų diagnostikos aspektų – akcentuoto bruožo kilmės aiškinimasis, kuris suteikia daugiausia informacijos apie bruožų nukrypimo pobūdį. Taip pat svarbu elgsenos išraiškų intensyvumas. Apie akcentuaciją kaip apie reiškinį galima spręsti tik tuomet, jeigu pastebimas itin gausios vyraujančios elgsenos išraiškos.
Kitas aspektas, apsunkinantis akcentuacijų diagnozavimo galimybes, – akcentuacijų mišrumas, arba kompleksiškumas. Beje, natūralioje aplinkoje grynų akcentuacijų yra labai mažai, nes veikiami individualių bruožų – akcentuotieji diferencijuojasi, įgyja skirtingas kokybines ir dinamines formas.
